Ir vėl aš stoviu kryžkelėj... vėl laikas rinktis... nebėr jau laiko apmastymams, nes laiko nebėra... dešinė, kairė ar tiesiai... nieks tau nepagės pasirinkt... tai supranti geriau, nei bet kas kitas, tačiau tikiesi, juk viltis darnių motina, o net ji savo vaikų nelaimėj nepalieka, (taip sakė vienas nuostabus žmogus, deja dabar jis toli)... deja tik ne šį kartą... šį kartą ji paliko mane vieną su savo apsisprendimu... aš jaučiu, kad tuoj neatlaikysiu ir pasirinksiu ne ta kelią, kuris būtų geriausias, bet tą kuris bus lengviausias... bet argi tai nebūtų žmogiška? Dabar aš pasitrauksiu, bet aš grįšiu... gal po 10, gal po 20 metų, o gal ir anksčiau, bet grįši... nes pasiilgsiu visų... tada viskas bus pasikeitę, bet aš pradėsiu gyvenimą iš pradžių ir aš tikiu, kad būsiu laimingas... tikrai laimingas...
aš išeinu, bet pažadu grįžęs būt laimingas...
