Vakaras... danguj matyti viena po kitos besiziebiancios zvaigzdeles... pamenu kaip zvaigzdele isiziebdavo manyje, mano sirdyje ir uzvaldydavo neapsakomas jausmas manyje... Skraidziau padebesiais, turejau angelo sparnus su kuriais galejau patekti i kiekvieno sirdi... dabar, o kas dabar? likau pazemintas, sparnai sudege netoli saules kai tiek buvo like nedaug kaip toje pasokoje, norejau pasiekti saule - tai tave, tu buvai mano amzina saule, tik kai tu buvai salia man atstodavai saule kuri sviesdavo skaisciau, tik tavo apkabinimas mane taip susildydavo, tik tavo lupos ir buciniai uzvaldydavo mane, tik tavo zalios akys ir meili sypsena kutendavo man jausmus... bet isauso rytas ir pabudau, pabudau vienas... saltis mane purte jauciau kazka negero, bet niekas nesove i galva kas galetu buti... laukiu taves ateinant, tu neateini kaip buvom sutare, laukiu diena, nakti, savaite... ir suzinau, kad tu jau nebe mano saule, ne mano maza gyvenimo dalele kuri sildo mane, zinau tik tiek jog pasitraukei is gyvenimo kaip niekingas paukstis priterses savo meiles lizda... Po menesio miriau, mano kuna slege mirties kvapas, nes taves nera salia, kol pagaliau mire mano jausmai, kuriuos taip giliai tau jauciau... suduzo viskas ko troskau, ka svajojau... netekau vilties gyventi, sypsotis... Ir tik del to vieno principo - tave tureti...
